Ar Jums kada nors teko patirti tą užburiantį jausmą, kai pamatai SAVO paveikslą?
Kai atrodo, kad viskas aplink ištirpsta – išnyksta daiktai, išsitrina veidai, nutyla triukšmas… ir jautiesi taip, lyg akimirkai visatoje būtum likęs tik Tu ir drobė prieš Tavo akis. Drobė, kurioje telpa visos Tavo kada nors pažintos emocijos… Drobė, kuri, atrodo, bendrauja su tavimi – už bet kokius žodžius gilesne potėpių, šešėlių, faktūrų, pustonių ir spalvų impresijos kalba.
Ar esate jautę, kaip Jus įtraukia nenugalima paveikslo jėga? Kaip nusikeliate į jo pasakojamą istoriją, Jums suvokiamą visai kitaip, nei į tą patį kūrinį žiūrėjusiems tūkstančiams kitų žmonių… kaip pasineriate į jame atsiveriančias erdves, pirštų galais liečiate jo veikėjus – aiškius, turinčius kūną ir formą arba neapibrėžtus, bet tokius pat įtaigius… kaip susiliejate su tuo magišku, talentingo kūrėjo rankos sukurtu Pasauliu ir tampate jo dalimi.
Ar Jums teko pajausti iš paveikslo sklindančią aistrą, virpulį, galybę arba atvirkščiai – ramybę, tylą, jaukumą? Ar teko susivokti, kad net nebegalite atsitraukti nuo drobės prieš Jus? Bandote žengti žingsnį, tačiau ir vėl sugrįžtate. Atrodo, ji Jus hipnotizuoja. Mėginate trumpam užsimerkti… vėl atveriate akis… sugrįžta visa, kas jus supa – daiktai, veidai, triukšmas… Bet tebesate Jūs ir dabar jau JŪSŲ paveikslas. Nes aiškiai suvokiate, kad iš milijardo Planetos žmonių jis buvo sukurtas būtent Jums.
Taigi, ar Jums kada nors teko tai patirti? Jei ne – galbūt pats metas?
